Vedlys
Sėkmės istorijos
1 iš 5
Prieš pradedant mokytis VSMC, penkerius metus gyvenau užsienyje. Tenykštė švietimo sistema, mokomieji dalykai ir apskritai visas požiūris į mokslą labai skiriasi nuo lietuviškos sistemos, tad grįžus į Lietuvą teko iš naujo prisitaikyti prie kitokios mokymosi tvarkos ir reikalavimų.
Supratau, kad negalėsiu judėti toliau gyvenime, jeigu neišlaikysiu brandos egzaminų Lietuvoje. Tam buvo būtina baigti 12 klasę. Nors sprendimas mokytis atrodė logiškas ir reikalingas, jį lydėjo daug baimių. Apie suaugusiųjų mokyklas visuomenėje vis dar sklando nemažai mitų ir stereotipų, todėl buvo neramu, kaip viskas atrodys iš tikrųjų ir ar pritapsiu tokioje aplinkoje.
Tačiau dabar, prisiminus tuos metus, galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo vieni geriausių metų iš visų, praleistų kitose mokyklose. Suaugusiųjų gimnazijoje jaučiausi gerai ir saugiai. Čia buvo daug erdvės saviraiškai, tobulėjimui ir augimui kaip asmenybei. Čia sutikau žmonių, kurie paliko gražų pėdsaką mano gyvenime – tiek mokytojų, tiek bendramokslių.
Labai vertinu tai, kad mokykloje vyravo pagarbus bendravimas ir supratingumas. Nebuvo jausmo, kad esi vertinamas pagal savo amžių, gyvenimo kelią ar praeities pasirinkimus. Atvirkščiai – kiekvienas turėjo galimybę pradėti iš naujo, siekti savo tikslų ir būti priimtas toks, koks yra. Būtent tai man suteikė daugiau pasitikėjimo savimi ir motyvacijos judėti pirmyn.
Man taip pat patiko, kad mokykla buvo trikalbė. Nors pamokos vykdavo lietuvių kalba, koridoriuose, pertraukų metu ar mokyklos renginiuose natūraliai skambėdavo įvairios kalbos. Manau, kad tai kūrė savitą ir jaukią mokyklos atmosferą.
Man iki šiol kartais sunku kitiems paaiškinti, kad laukdavau, kada galėsiu eiti į mokyklą. Tai nebuvo kančia ar nuolatinis gyvenimas tarp nesibaigiančių užduotų namų darbų atlikimo – man tai buvo geras laikas. Manau, kad labai daug priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. Gerą jausmą dažnai kuriame patys, todėl svarbu už tai prisiimti atsakomybę, o ne tikėtis, kad viską sukurs aplinka. Lygiai taip pat ir mokytis su noru yra daug lengviau.
Po mokyklos man pavyko įstoti į Vilniaus universitetą, kur baigiau kultūrologijos bakalauro studijas su specializacija į tiurkų tautas. Universitetinis išsilavinimas leido lengviau įsilieti į darbo rinką ir suteikė daugiau pasitikėjimo savo galimybėmis.
Dirbdama supratau, kad savo žinias noriu gilinti toliau, tačiau jau kitoje srityje. Todėl Vytauto Didžiojo universitete studijavau ekologijos ir aplinkosaugos persikvalifikavimo programas. Būtent po jų aiškiai supratau, kad taip pat norėčiau studijuoti aplinkosaugos organizavimo magistrą.
Studijų metu ir po jų nuolat gilinau savo žinias įvairiuose kursuose, seminaruose, siekiau licencijų ir papildomų kompetencijų. Tikiu, kad mokymasis nesibaigia gavus atestatą ar diplomą – tai nuolatinis procesas, lydintis visą gyvenimą.
Esu labai laiminga, kad grįžus į gimtinę nesustojau ir nepabūgau gyvenimo kryžkelėje. Žvelgdama atgal suprantu, kad sprendimas tęsti mokslus VSMC buvo vienas svarbiausių mano gyvenime. Jis atvėrė duris naujoms galimybėms, leido augti kaip žmogui ir suteikė drąsos siekti daugiau.
Būtent todėl šiandien mokslas – tai galimybė ir prabanga, kuria, manau, reikia džiaugtis ir naudotis.
G. T.
© 2026 KPMPC. Visos teisės saugomos.
Vedlys
Sėkmės istorijos
1 iš 5
Prieš pradedant mokytis VSMC, penkerius metus gyvenau užsienyje. Tenykštė švietimo sistema, mokomieji dalykai ir apskritai visas požiūris į mokslą labai skiriasi nuo lietuviškos sistemos, tad grįžus į Lietuvą teko iš naujo prisitaikyti prie kitokios mokymosi tvarkos ir reikalavimų.
Supratau, kad negalėsiu judėti toliau gyvenime, jeigu neišlaikysiu brandos egzaminų Lietuvoje. Tam buvo būtina baigti 12 klasę. Nors sprendimas mokytis atrodė logiškas ir reikalingas, jį lydėjo daug baimių. Apie suaugusiųjų mokyklas visuomenėje vis dar sklando nemažai mitų ir stereotipų, todėl buvo neramu, kaip viskas atrodys iš tikrųjų ir ar pritapsiu tokioje aplinkoje.
Tačiau dabar, prisiminus tuos metus, galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo vieni geriausių metų iš visų, praleistų kitose mokyklose. Suaugusiųjų gimnazijoje jaučiausi gerai ir saugiai. Čia buvo daug erdvės saviraiškai, tobulėjimui ir augimui kaip asmenybei. Čia sutikau žmonių, kurie paliko gražų pėdsaką mano gyvenime – tiek mokytojų, tiek bendramokslių.
Labai vertinu tai, kad mokykloje vyravo pagarbus bendravimas ir supratingumas. Nebuvo jausmo, kad esi vertinamas pagal savo amžių, gyvenimo kelią ar praeities pasirinkimus. Atvirkščiai – kiekvienas turėjo galimybę pradėti iš naujo, siekti savo tikslų ir būti priimtas toks, koks yra. Būtent tai man suteikė daugiau pasitikėjimo savimi ir motyvacijos judėti pirmyn.
Man taip pat patiko, kad mokykla buvo trikalbė. Nors pamokos vykdavo lietuvių kalba, koridoriuose, pertraukų metu ar mokyklos renginiuose natūraliai skambėdavo įvairios kalbos. Manau, kad tai kūrė savitą ir jaukią mokyklos atmosferą.
Man iki šiol kartais sunku kitiems paaiškinti, kad laukdavau, kada galėsiu eiti į mokyklą. Tai nebuvo kančia ar nuolatinis gyvenimas tarp nesibaigiančių užduotų namų darbų atlikimo – man tai buvo geras laikas. Manau, kad labai daug priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. Gerą jausmą dažnai kuriame patys, todėl svarbu už tai prisiimti atsakomybę, o ne tikėtis, kad viską sukurs aplinka. Lygiai taip pat ir mokytis su noru yra daug lengviau.
Po mokyklos man pavyko įstoti į Vilniaus universitetą, kur baigiau kultūrologijos bakalauro studijas su specializacija į tiurkų tautas. Universitetinis išsilavinimas leido lengviau įsilieti į darbo rinką ir suteikė daugiau pasitikėjimo savo galimybėmis.
Dirbdama supratau, kad savo žinias noriu gilinti toliau, tačiau jau kitoje srityje. Todėl Vytauto Didžiojo universitete studijavau ekologijos ir aplinkosaugos persikvalifikavimo programas. Būtent po jų aiškiai supratau, kad taip pat norėčiau studijuoti aplinkosaugos organizavimo magistrą.
Studijų metu ir po jų nuolat gilinau savo žinias įvairiuose kursuose, seminaruose, siekiau licencijų ir papildomų kompetencijų. Tikiu, kad mokymasis nesibaigia gavus atestatą ar diplomą – tai nuolatinis procesas, lydintis visą gyvenimą.
Esu labai laiminga, kad grįžus į gimtinę nesustojau ir nepabūgau gyvenimo kryžkelėje. Žvelgdama atgal suprantu, kad sprendimas tęsti mokslus VSMC buvo vienas svarbiausių mano gyvenime. Jis atvėrė duris naujoms galimybėms, leido augti kaip žmogui ir suteikė drąsos siekti daugiau.
Būtent todėl šiandien mokslas – tai galimybė ir prabanga, kuria, manau, reikia džiaugtis ir naudotis.
G. T.
© 2026 KPMPC. Visos teisės saugomos.
Sėkmės istorijos
1 iš 5
Prieš pradedant mokytis VSMC, penkerius metus gyvenau užsienyje. Tenykštė švietimo sistema, mokomieji dalykai ir apskritai visas požiūris į mokslą labai skiriasi nuo lietuviškos sistemos, tad grįžus į Lietuvą teko iš naujo prisitaikyti prie kitokios mokymosi tvarkos ir reikalavimų.
Supratau, kad negalėsiu judėti toliau gyvenime, jeigu neišlaikysiu brandos egzaminų Lietuvoje. Tam buvo būtina baigti 12 klasę. Nors sprendimas mokytis atrodė logiškas ir reikalingas, jį lydėjo daug baimių. Apie suaugusiųjų mokyklas visuomenėje vis dar sklando nemažai mitų ir stereotipų, todėl buvo neramu, kaip viskas atrodys iš tikrųjų ir ar pritapsiu tokioje aplinkoje.
Tačiau dabar, prisiminus tuos metus, galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo vieni geriausių metų iš visų, praleistų kitose mokyklose. Suaugusiųjų gimnazijoje jaučiausi gerai ir saugiai. Čia buvo daug erdvės saviraiškai, tobulėjimui ir augimui kaip asmenybei. Čia sutikau žmonių, kurie paliko gražų pėdsaką mano gyvenime – tiek mokytojų, tiek bendramokslių.
Labai vertinu tai, kad mokykloje vyravo pagarbus bendravimas ir supratingumas. Nebuvo jausmo, kad esi vertinamas pagal savo amžių, gyvenimo kelią ar praeities pasirinkimus. Atvirkščiai – kiekvienas turėjo galimybę pradėti iš naujo, siekti savo tikslų ir būti priimtas toks, koks yra. Būtent tai man suteikė daugiau pasitikėjimo savimi ir motyvacijos judėti pirmyn.
Man taip pat patiko, kad mokykla buvo trikalbė. Nors pamokos vykdavo lietuvių kalba, koridoriuose, pertraukų metu ar mokyklos renginiuose natūraliai skambėdavo įvairios kalbos. Manau, kad tai kūrė savitą ir jaukią mokyklos atmosferą.
Man iki šiol kartais sunku kitiems paaiškinti, kad laukdavau, kada galėsiu eiti į mokyklą. Tai nebuvo kančia ar nuolatinis gyvenimas tarp nesibaigiančių užduotų namų darbų atlikimo – man tai buvo geras laikas. Manau, kad labai daug priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. Gerą jausmą dažnai kuriame patys, todėl svarbu už tai prisiimti atsakomybę, o ne tikėtis, kad viską sukurs aplinka. Lygiai taip pat ir mokytis su noru yra daug lengviau.
Po mokyklos man pavyko įstoti į Vilniaus universitetą, kur baigiau kultūrologijos bakalauro studijas su specializacija į tiurkų tautas. Universitetinis išsilavinimas leido lengviau įsilieti į darbo rinką ir suteikė daugiau pasitikėjimo savo galimybėmis.
Dirbdama supratau, kad savo žinias noriu gilinti toliau, tačiau jau kitoje srityje. Todėl Vytauto Didžiojo universitete studijavau ekologijos ir aplinkosaugos persikvalifikavimo programas. Būtent po jų aiškiai supratau, kad taip pat norėčiau studijuoti aplinkosaugos organizavimo magistrą.
Studijų metu ir po jų nuolat gilinau savo žinias įvairiuose kursuose, seminaruose, siekiau licencijų ir papildomų kompetencijų. Tikiu, kad mokymasis nesibaigia gavus atestatą ar diplomą – tai nuolatinis procesas, lydintis visą gyvenimą.
Esu labai laiminga, kad grįžus į gimtinę nesustojau ir nepabūgau gyvenimo kryžkelėje. Žvelgdama atgal suprantu, kad sprendimas tęsti mokslus VSMC buvo vienas svarbiausių mano gyvenime. Jis atvėrė duris naujoms galimybėms, leido augti kaip žmogui ir suteikė drąsos siekti daugiau.
Būtent todėl šiandien mokslas – tai galimybė ir prabanga, kuria, manau, reikia džiaugtis ir naudotis.
G. T.
© 2026 KPMPC. Visos teisės saugomos.