Būdama maža svajojau tapti gydytoja ir padėti žmonėms. Tačiau besimokydama mokykloje šią svajonę „pamečiau“. Gal dėl to, kad šeima kelis kartus kraustėsi iš vienos vietos į kitą, o aš vis keičiau  mokyklas, blaškiausi ir ieškojau savęs.​

Baigusi pagrindinę mokyklą mokiausi siuvėjos specialybės ir kartu baigiau 11 klasę. Siuvėjos darbas man atrodė monotoniškas ir nuobodus. Kankino noras išmokti kažko daugiau, tobulėti. Šis siekis mane atvedė į suaugusiųjų mokyklą. Turėjau aiškų tikslą — baigti vidurinę mokyklą  ir studijuoti psichologiją. Žinoma, buvo drąsu, bet ryžausi siekti svajonės. Be to, ir mokytojai sakė, kad viskas įmanoma, kai nori ir atkakliai dirbi.​

 Sėkmingai išlaikiusi brandos egzaminus ir gavus atestatą, įstojau į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti psichologiją. Studijos buvo sunkios, bet įdomios. Gyvenimas kartais nenustoja stebinti — taip susiklostė aplinkybės, kad baigusi bakalauro studijas grįžau į tą pačią suaugusiųjų mokyklą ​

dirbti psichologe. Buvę mokytojai tapo kolegomis. Bet ir to nepakako — dirbdama tęsiau studijas ir baigiau Vytauto Didžiojo universitete  sveikatos psichologijos magistrą.  Mano svajonė išsipildė! Ir nors gydytoja netapau, tačiau būdama psichologė, manau, padedu žmonėms.​

Galimybe po pertraukos grįžti į mokyklos suolą, įgyti Brandos atestatą ir siekti savo svajonės gali pasinaudoti kiekvienas. Patikėk: ir tu —gali!​

J. S.​