Niekada nesvarsčiau, reikia mokytis ar ne. Baigęs pagrindinę mokyklą, nutariau mokytis profesijos kartu su viduriniu išsilavinimu. Deja, susiklostė taip, kad mokiausi tik profesijos, o vidurinio išsilavinimo neįgijau. Tad pabaigęs profesinį mokymą turėjau galvoti, ką daryti toliau. Be to, pirmoje darbovietėje supratau, kad galiu ir noriu dirbti kitaip, o čia jau be mokslo — niekaip. Tad ir patraukiau į suaugusiųjų mokyklą. Prisiminęs tuos dvejus mokymosi metus, galiu tik pasidžiaugti. Nors man niekada netrūko noro mokytis, bet mokytojų entuziazmas, mokėjimas įtikinti, kad visada galiu daugiau, dar labiau motyvavo. Tai buvo naujų atradimų metai!​

Gerai išlaikyti egzaminai suteikė pasitikėjimo ir motyvavo mokytis toliau. Po kelerių metų įgijau aukštąjį išsilavinimą. ​

Visur, kur bedirbau, siekiau išmokti ko nors naujo — tobulėti. Tačiau darbas nėra visas gyvenimas. Būtina rasti laiko ir malonioms pramogoms. Kadangi aktyviai daugybę metų domiuosi fantastika ir istorija, pavyko realizuoti ir šiuos du pomėgius. Esu klubo „Tolkien Lietuva“ narys. Šis klubas ne tik domisi anglų rašytojo Dž. R. R. Tolkino — „Hobito“, „Žiedų valdovo“ autorius — kūryba, bet ir organizuoja įvairius renginius, stovyklas. Įdomių patirčių randu ir dalyvaudamas karo istorijos klubo „Grenadierius“ veikloje. Tai ne tik istorinių įvykių rekonstrukcija, bet ir istorijos pamokos, padedančios suprasti šiandieną. Dalyvaudamas klubų veikloje, daug keliauju po Europą. Tai galimybė pažinti ne tik kitų kultūrų žmones, bet ir patį save. Bendrauti ir pramogauti su bendraminčiais — puiku!​

Šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad niekada nereikia sustoti, leisti abejonėms įveikti tave. Jei pačiam sunku patikėti, kad gali, ieškok tų, kurie pasakys: „Ir tu — gali!“​

V. U.​